Aloe Vera: augalas.
Alavijas – vienas iš tų augalų, kuriuos dovanojame, tačiau kaip jį prižiūrėti ir teisingai naudoti?
Senovės egiptiečiai pavadino „Nemirtingumo augalu“, alavijas yra vienas iš atsparių augalų tiems, kurie neturi žalio nykščio.
Jei pamiršite laistyti, jis ilgai atlaikys sausoje dirvoje.
Kaip minėta pagrindiniame puslapyje ir daugelyje straipsnių internete, jis turi daug naudos sveikatai ir grožiui.
Todėl jis naudojamas ruošiant daugelį natūralių vaistų. Tačiau būkite atsargūs, jei norite pradėti rūpintis namuose, nes švieži jo lapai gali būti pavojingi.
Alavijas taip pat yra taršą šalinantis augalas, ypač su formaldehidai et benzenai. (šios kenksmingos medžiagos yra daugelyje valymo priemonių, dažų, klijų ar tekstilės gaminių. Rasti daug Forever Living produktai apie parduotuvė Aloe Vera Forever.
Šiek tiek istorijos
Bendrinis pavadinimas Aloe kilęs iš senovės graikų dravidų kilmės ἀλόη, išversto į lotynų kalbą alavijas.
Alavijas yra daugiametis augalas, nuo seno naudojamas Mesopotamijoje, senovės Egipte ir senovės Graikijoje.
Šį augalą, kurio sultys buvo naudojamos farmacijoje, žinojo graikų-romėnų senovės autoriai, tokie kaip Plinijus Vyresnysis ir Dioskoridas.
Specifinis epitetas vera kilęs iš lotyniško žodžio vērus, kuris reiškia „tikras, autentiškas“.
Senovės graikai buvo susipažinę su alaviju, net jei pirmieji paminėjimai buvo pavėluoti.
484–425 m. pr. Kr. graikų istorikas Herodotas teigė, kad egiptiečiai jį naudojo palaikų balzamavimui.
Seniausiame medicininiame dokumente, kuris žinomas kaip Eberso papirusas, 1 m. pr. Kr., alavijas nurodomas kaip vienas iš vaistinių augalų.
Trečiojo amžiaus graikų dokumentas vis dar Egipte Tėbuose, Leideno papirusas, paaiškino alavijo naudojimą.
Šis augalas iš tikrųjų buvo naudojamas įvairiose formulėse, rekomenduojamose nuo kirminų, galvos skausmų, krūtinės skausmų, nudegimų, opų ir odos ligų.
Teigiama, kad Aristotelis paskatino savo mokinį Aleksandrą Didįjį įkurti Jonijos koloniją Sokotros saloje prie Jemeno krantų, kad galėtų susipažinti su garsiosiomis alavijo kultūromis.
1-ajame mūsų eros amžiuje graikų gydytojas Dioskoridas nurodo, kad jo gausu randama Indijoje, iš kur ji eksportuojama.
Jis taip pat auga Arabijoje, Azijoje ir įvairiuose jūrų regionuose.
Kelios civilizacijos naudojo jį žaizdoms ir žaizdoms uždaryti, tiesiogiai užtepdamos susmulkintą augalą.
Alavijas nėra kilęs iš Indijos ar Kinijos.
Taigi jis nėra minimas seniausiose šių šalių farmakopėjose.
Tik po 10 amžiaus jis tampa įprastu vaistiniu augalu Kinijoje, o XII amžiuje jis tikrai patenka į Ajurvedos farmakopėją.
Todėl Indijos pagrindinėse medicinos traktatuose alavijas neminimas.
Aloe vera pateko į Ajurvedos mediciną tik 12 amžiuje ir nuo tada alijošius figūravo Ajurvedos medicinoje sanskrito pavadinimais kumāri.
Vaistinės augalo savybės minimos XIII a. tekstuose arba Bhava Prakasha (XV a. klasika), kur alavijas minimas kaip gaivinantis, gaivinantis ir kartaus augalas.
Jis anuomet buvo skiriamas nuo kepenų ir blužnies ligų, vidaus navikų, nuolatinio kosulio ir, žinoma, odos ligų.
Kinijoje, priešingai nei labai dažnai randama internete, straipsniuose ar farmacijos disertacijose, seniausiame kinų darbe apie materia medica (Shennong bencao jing) alavijas neminimas.
Tik XVIII amžiuje jis buvo įvežtas jūra į Kantono provinciją ir išplito visoje Kinijoje.
Pirmieji paminėjimai yra Yaoxinglun ir Bencao Shiyi, dviejose Tangų dinastijos (618–907) farmakopėjose.
Dėl savo paslaptingos kilmės jis buvo priskiriamas nuostabioms savybėms. Tai buvo laikoma panacėja.
Kaibao laikotarpio (973 m.) Materia Medica pirmą kartą išsamiai išnagrinėja jo savybes: „šalta, kartaus, išvalo žarnyną, pašalina ugnį iš kepenų“.
Nuo to laiko alavijas tapo vaistiniu augalu, visiškai prilyginamu Kinijos farmakopėjai.
Vakarų krikščionys per savo kryžiaus žygius atrado alavijo dorybes.
Iš tiesų, jų priešai šį augalą laiko puikia priemone.
Tada alavijas buvo importuotas į Šiaurės Afriką ir Ispaniją, vėliau į Vakarų Indiją, o vėliau į Ameriką XVI amžiuje.
Alavijų auginimas labai greitai išplito visose atogrąžų, subtropikų ir šilto vidutinio klimato zonose.
Chistophe Colomb paėmė jį išgydyti ir apsaugoti jūreivius nuo ligų, ypač skorbuto ir netinkamos mitybos pasekmių. Alavijas buvo vadinamas „puodų daktaru“.
Kaip mūsų laikais pasinaudoti Aloe Vera teikiama nauda?
Nelengva išlaikyti visas šio augalo veikliąsias medžiagas.
Iš tiesų, daugelis komponentų, tokių kaip fermentai, nepalaiko daugumos stabilizavimo procedūrų, naudojamų maiste ar kosmetikoje. (konservantai, sterilizacija ir kt.)
Buvo tikimasi, kad pavyks išsaugoti šio augalo privalumus, kad jie būtų prieinami visame pasaulyje.
Pirmoji įmonė, įvaldžiusi tokį procesą, dabar veikia daugiau nei 150 pasaulio šalių ir jau daugiau nei 40 metų užima lyderio poziciją gaminant alavijo produktus.